BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nuo šiandien būkit palaimintos mielosios kalės!

Nebegadinsiu Jum gyvenimo Saulytės. Nebeardysiu Jūsų jobanų draugysčių dėl savo laimės. Nebesielgsiu kaip viena tokia man rėžė “tikrai kalė” ir nevogsiu iš Jūsų artimų draugių, draugų. Jauskitės laimingos draugužės, nes man Jūsų laimės nereikia. Turiu viena žmogų ir Jūsų pasauliai man px.

Nesikišiu į Jūsų gyvenimus, kurkit savo asmenines laimes, gyvenkit laimingai, darykit ką norit, man vienodai šviečia. Stabdau viską. Nuo šiandien džiaugiuosi gyvenimu.

Have your own lifes with all your broken rules dirty bitches.

Rodyk draugams

Banaloka?

“Mergaite, pasirodo tu buvai per kvaila. Per kvaila suprasti, kad visą tą laiką gyvenai pačios pastatytose vilties rūmuose. Tu nesupratai, kad viskas baigsis. Greit. Galbūt net neprasidėjus.”
Ir juk tokie žodžiai turėtų viską pakeisti taip? Juk turėtum atsimerkti. Žiūrėti į pasaulį atidžiau, ne pro rožinius akinius. Taip, turėtum. Bet juk mes daug ką turėtume daryti. Ir mums į tai nusipjaut. Nebežinau ko pati noriu. Sėdžiu ir mąstau. Būtent apie tą laiką, kai gyvenau savo pačios statytuose vilties rūmuose. Kai tikėjau, kad meilė gali pakeisti visus žmonės. Kad visi myli. Tikėjau svajonėm. Gražiais ateities planais. Mielom istorijom apie meilę. Pasakomis, apie princesę ir princą. Jų pabaigomis, kai Jie gyvendavo ilgai ir laimingai. Bet negi tikrai?. . . Negi aš iš tiesų buvau per kvaila suprasti tiesą? Per kvaila suprasti, kad mylėti moka ne visi? Kad tam, kuris reikalingas Tau, nebūtinai būsi reikalinga Tu? Per kvaila suprasti, kad tai, kas turi pradžią, turi ir pabaigą? Gal. Pati ir kentėjau. Pati ir verkiau, dėl vaikiško naivumo ir tikėjimo. Poto žinoma buvo juodas metas, kai nenorėjau nieko matyti, mylėti, aplamai, nieko. . . Bėgt per pievą ir daužyt kitų svajonės. Bet dabar viskas kitaip. Aš vėl pradėjau tikėti keistomis pasakomis ir jų laimingomis pabaigomis. Meile, iš pirmo žvilgsnio. Švelnumu, kuris būna ir nesuvaidintas. Ir daugeliu dalykų, kuriais buvau nustojusi tikėti. Atleiskit, kad suabejojau Jumis. Banaloka, tiesa?

Rodyk draugams

Can we pretend, that airplanes in the night sky are like shooting stars?. . <3

“Can we pretend that airplanes
In the night sky
Are like shooting stars?
I could really use a wish right now
Wish right now, wish right now. . .”

Privertė susimąstyti. . . Apie gyvenimą. Ir dabar sėdžiu su mintimis, kurios visiškai netvarkingai išsimėčiusios, visiškai skirtingos, tiesiog nebetelpa galvoje.

Žinot, man pabodo vaidinti stiprią. Pasikėlusią, savimi pasitikinčią, arogantišką, savanaudę, šaltą. . . Pavargau. Ir aš tokia neesu. Neesu ta bejausmė, kuria kartais norėčiau būt. Kad ir kaip gaila. O gal ir ne. Tiesiog džiaugiuosi. Šypsausi, nors ir pro ašaras. Šypsausi dėl to, ką patyriau, dėl tų, kurie buvo šalia. Atsiprašau. Atleisk, kad Tave mylėjau. Daugiau taip nebedarysiu, niekada niekada. Pažadu. Atleisk, kad gaišau laiką. Iš pradžių buvo skaudu. Skaudu, nes likau su skaudančia širdimi, kuri vis tiek mylėjo. O gal. . . Gal tai buvo tiesiog stiprus susižavėjimas. Nesvarbu, buvo. Bet. Kad ir kaip ten buvo, dabar aš laiminga. Kad ir ką darei Tu, aš laiminga. Ir atsiprašau už tai, ką sugadinau. Aš bandžiau mylėti. Tikrai stengiuosi. Bet juk ne visi mes tai pajėgiam. Kitą kartą bus geriau, aš tikiu. . . Aš pažadu, kad bus. Ir gal šiame įraše per daug pažadų. Bet ištesėsiu. Juk aš galiu. . . Mes visi galime. Galime apsimesti, kad lėktuvai naktiniame danguje yra krentančios žvaigždės. Galime kvėpuoti rūku. Galime būti gyvi tiesiog mylimojo žvilgsniu. Galime matyti akimirkos grožį. Galime kurti svajones. Galime padėti kitiems jas įgivendinti. Galime griauti, ką kuria kiti, naikinti viską. Nekęsti. Mes galime daug, tik kartais patys to nežinome. . .

Rodyk draugams

Šiek tiek realybės prieskonio ir vienatvės kvapo šią naktį

Taip, aš maža mergaitė, pasiklydusi svajonėse. Žinanti, kas yra ašaros ir bemiegės naktys. Žinanti, kas yra akimirkos grožis. Naivi ir tikinti pasakomis. Gyvenanti vilties rūmuose. Tikinti tuo, ko nėra tam, kad tai būtų. Norinti mylėti net ir po visko kas buvo. Pasimetusi savyje. Grubi ir skaudinanti. Savanaudė. Kartais šiek tiek melagė. Bet visi mes tokie. Visi mes klystame, nors puikiai žinome, kad klysti žmogiška, bet nelogiška. Bet juk tokia mūsų prigimtis. Mes mokomės iš savų klaidų. Aš mokausi iš savųjų, ne iš svetimų. Ir kas, kad kritau daug kartų? Kas, kad žemino tik dėlto, nes tikėjau svajonėmis, buvau naivi ir mylėjau? Kas iš to, kad nekentė tik dėlto, nes norėjau būti kartu, nes galėjau save atiduoti? Aš skaudžiai kritau. Kritau ir nebeturėjau vilties pakilti, nes kiekvieną kartą, kai jau atrodė, kad kažkas išties pagalbos ranką, tai viso labo buvo tik spyris į pilvą. Bet liūdesys užgrūdino. Kančios privertė dar tvirčiau tikėti ir karščiau mylėti. Dabar aš pakilau. Neslėpsiu, buvo nelengva. Bet dabar aš aukštai - aukščiau Jų visų. Ir nors aš kentėjau, nors Tu žudei drugelius, nors galvojau, kad viskas, bet a pakilau. Sugrįžau ir ne tam, kad pasitraukčiau. Sugrįžau, kad laimėčiau. Nes dabar, žiūrėdama saulėtėkį su stikline raudono vyno jaučiu virpesį iki blakstienų galiukų.

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »