BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Banaloka?

“Mergaite, pasirodo tu buvai per kvaila. Per kvaila suprasti, kad visą tą laiką gyvenai pačios pastatytose vilties rūmuose. Tu nesupratai, kad viskas baigsis. Greit. Galbūt net neprasidėjus.”
Ir juk tokie žodžiai turėtų viską pakeisti taip? Juk turėtum atsimerkti. Žiūrėti į pasaulį atidžiau, ne pro rožinius akinius. Taip, turėtum. Bet juk mes daug ką turėtume daryti. Ir mums į tai nusipjaut. Nebežinau ko pati noriu. Sėdžiu ir mąstau. Būtent apie tą laiką, kai gyvenau savo pačios statytuose vilties rūmuose. Kai tikėjau, kad meilė gali pakeisti visus žmonės. Kad visi myli. Tikėjau svajonėm. Gražiais ateities planais. Mielom istorijom apie meilę. Pasakomis, apie princesę ir princą. Jų pabaigomis, kai Jie gyvendavo ilgai ir laimingai. Bet negi tikrai?. . . Negi aš iš tiesų buvau per kvaila suprasti tiesą? Per kvaila suprasti, kad mylėti moka ne visi? Kad tam, kuris reikalingas Tau, nebūtinai būsi reikalinga Tu? Per kvaila suprasti, kad tai, kas turi pradžią, turi ir pabaigą? Gal. Pati ir kentėjau. Pati ir verkiau, dėl vaikiško naivumo ir tikėjimo. Poto žinoma buvo juodas metas, kai nenorėjau nieko matyti, mylėti, aplamai, nieko. . . Bėgt per pievą ir daužyt kitų svajonės. Bet dabar viskas kitaip. Aš vėl pradėjau tikėti keistomis pasakomis ir jų laimingomis pabaigomis. Meile, iš pirmo žvilgsnio. Švelnumu, kuris būna ir nesuvaidintas. Ir daugeliu dalykų, kuriais buvau nustojusi tikėti. Atleiskit, kad suabejojau Jumis. Banaloka, tiesa?

Patiko (0)

Rodyk draugams

No comments yet. Be the first.

Rašyk komentarą